10 m. prieš Kristų senovės romėnų architektas Vitruvijus savo architektūros vadove aprašė kėlimo mašiną.Ši mašina turi stiebą, stiebo viršuje yra skriemulys, stiebo padėtis fiksuojama traukimo lynu, o per skriemulį einantis trosas traukiamas gerve sunkiems daiktams kelti.
XV amžiuje Italija išrado strėlinį kraną, kad išspręstų šią problemą.Kranas turi pasvirusią konsolę su skriemuliu svirties viršuje, kurį galima pakelti ir pasukti.
XVIII amžiaus viduryje ir pabaigoje, vatui patobulinus ir išradęs garo variklį, jis suteikė galios sąlygas kėlimo mašinoms.1805 m. Gleno inžinierius Lenny pastatė pirmąją garo kranų partiją Londono dokui.1846 m. Armstrongas iš Anglijos pakeitė garo kraną Niukaslio doke į hidraulinį kraną.
XX amžiaus pradžioje Europoje buvo naudojami bokštiniai kranai,
Kraną daugiausia sudaro kėlimo mechanizmas, veikimo mechanizmas, pasukimo mechanizmas, pasukimo mechanizmas ir metalinė konstrukcija.Kėlimo mechanizmas yra pagrindinis krano darbo mechanizmas, kurį daugiausia sudaro pakabos sistema ir gervė, taip pat sunkių daiktų kėlimas per hidraulinę sistemą.
Valdymo mechanizmas skirtas sunkiems daiktams perkelti išilgai ir horizontaliai arba reguliuoti krano darbinę padėtį.Paprastai jį sudaro variklis, reduktorius, stabdys ir ratas.Tvirtinimo mechanizmas įrengtas tik ant strėlės krano.Amplitudė mažėja pakėlus strėlę ir didėja, kai ji nuleidžiama.Jis skirstomas į subalansuotą ir nesubalansuotą lufavimą.Pasukimo mechanizmas naudojamas pasukti strėlę ir yra sudarytas iš varančiojo įtaiso ir pasukamo guolio įtaiso.Metalinė konstrukcija yra krano karkasas.Pagrindinės guolių dalys, tokios kaip tiltas, strėlė ir portalas, gali būti dėžės konstrukcija, santvaros konstrukcija arba tinklelio konstrukcija, o kai kurios gali naudoti profilinį plieną kaip atraminę siją.
Paskelbimo laikas: 2021-10-30